Į Bernardinų bažnyčią
Vilniuje sugrąžintas Šv. Didako paveikslas
Vilniaus Šv.
Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje į atkurtą Šv. Didako altorių
grąžintas stebuklingu laikomas šio šventojo paveikslas.
Kilminga Radavičių ir
Rodowicz'ių giminė iš Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Vilniaus Šv. Pranciškaus
Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje 2009, 2010 ir 2013 metais atstatė stebuklingu
laikytą Šv. Didako altorių, kuris buvo demontuotas po to, kai sovietinės
Lietuvos valdžia 1949 metais uždarė šią šventovę.
2009 ir 2010 m.
altorių ir angelėlį pašventino broliai pranciškonai Algirdas Malakauskis OFM ir
Arūnas Peškaitis OFM. Daug šiuo projektu
rūpinosi Bernardinų bažnyčios tarnautojas Aleksas Bočiarovas.
Ugningai gražų
pamokslą apie Šv. Didaką žiniasklaidai papasakojo brolis pranciškonas Astijus
Kungys OFM. Brolis informatyviai pasakojo apie šio šventojo gyvenimą, kvietė
ateiti prie jo pasimelsti sergančiuosius.
Milžiniškas indėlis į
pranciškonų paveldą yra ir menotyrininkės Rūtos Janonienės. Mokslininkė rado ir
išsaugojo prieškarinę ar prieš pat altoriaus demontavimą darytą Šv. Didako
paveikslo nuotrauką. Pagal ją greičiausia ir buvo identifikuotas Dominikonų
bažnyčioje saugotas Šv. Didako paveikslas, kurį po sugrąžinimo į bažnyčią
prižiūrėjo menotyrininkas restauratorius Juozapas Blažiūnas. Radavičių ir
Rodowiczių giminė yra be galo dėkinga ir Juozapui, kurio dėka pagaliau
galutinai pavyko atkurti sovietų valdžios suniokotą Šv. Didako altorių.
Istorijos mokslų doktorantas Mangirdas Bumblauskas katu su Lenkijos
kriminalistais, istorijos mokslų mgistru Žilvinu Radavičiumi, autoritetingais
menininkais diskutavo apie tai, kaip iš tikrųjų turėtų atrodyti Šv. Didako
veidas. Diskusijos dalyviai apžiūrinėjo Alkalos katedroje filmuotoje medžiagoje
esančią šio šventojo kaukolę. Pagal šią informaciją neįmanoma tiksliai atstayti
Šv. Didako veido bruožų, tačiau žvelgiant į pačios kaukolės struktūrą,
menininkų buvo prašoma pateikti asmeninę , meninę šio šventojo viziją. Šv.
Didako veidą meniškai bandė atkurti garsi Lenkijos portretistė Wanda Rodowicz.
Dėl geopolitinių
priežasčių susidariusių trijų tautų žmonės iš tos pačios giminės susivienijo
siekiant atkurti istorinę, kultūrinę ir bažnytinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės
paveldo vertybę.
Pagrindiniu šio
projekto idėjos autoriumi ir iniciatoriumi yra istorijos mokslų magistras, šios
giminės atstovas Žilvinas Radavičius. Iniciatoriai Lenkijos muzikos žvaigždė
Maryla Rodowicz ir verslininkas iš Varšuvos Jan Rodowiczi. Projektas buvo
skirtas Lietuvos tūkstantmečiui ir Mažesniųjų brolių ordino (Pranciškonų)
800-mečiui paminėti.
2009 metais
atstatytas altorius buvo tik su vienu mediniu angelėliu. Antras paslaptingai
dingo, kaip ir buvo nežinoma Šv. Didako paveikslo buvimo vieta. Todėl šio
projekto rėmėjams iškilo sudėtinga užduotis: pasirūpinti tiek antro angelėlio,
tiek ir paties paveikslo atkūrimo reikalais.
Daug šioje veikloje
padėjo įmonės „Pranciškaus staliai“ vadovas Dalius Joneikis, restauratorius
Valdemaras Ūsas. Nebuvo galima šių darbų patikėti bet kam, kadangi jie turėjo
atitikti baroko epochos dvasią ir bažnytinius kanonus.
Po ilgų paieškų buvo
surastas skulptorius Gintaras Černiauskas, kuris per tris mėnesius iš medžio
atkūrė angelėlio figūrėlę, tačiau iki pat šių metų liko nežinoma Šv. Didako
paveikslo buvimo vieta. Pasak puikiai šį paveikslą sutvarkiusio bei kelis
mėnesius prižiūrėjusio ir š. m. birželio
14 d. į altorių (su bažnyčios tarnautoju Gintaru) įmontavusio menotyrininko restauratoriaus Juozapo Blažiūno, šis paveikslas buvo saugojamas Vilniaus Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčioje.
Sukurtas apie
1760–1786 metus ir papuoštas sidabriniais apkaustais, kurie buvo pagaminti už
iš krikščionių kaip padėką šv. Didakui už išgijimus paaukoto sidabro, kuris
1794 metais buvo paaukotas Kosciuškos sukilimo reikmėms. Apie 1820–1860 metus
apkaustai buvo atkurti iš pasidabruoto žalvario.
Tas paveikslas buvo
rastas pradėjus registruoti bažnytinio paveldo vertybes, kurios buvo
fotografuojamos. Peržiūrėjus tas nuotraukas, buvo atpažintas ne tik Šv. Didako,
bet ir kelių kitų Bernardinų bažnyčiai priklausiusių šventųjų paveikslai.
Sidabruoti šio paveikslo apkaustai prie paveikslo bus primontuoti po poros
mėnesių. Šis altorius yra ypatingas tuo, kad iki pat
bažnyčios uždarymo šis altorius buvo laikomas stebuklingu. Žmonės ėjo Šv.
Didako prašyti sveikatos.
Šv. Didakas (isp.
Diego de Alcalá, gimė 1400 m. San Nicolás del Puerto mieste Andalūzijos
regione, Ispanijoje, mirė 1463 m. lapkričio 12 d. Sevilijos mieste, Andalūzijos
regione, Ispanijoje) – ispanas, pranciškonas, Katalikų bažnyčios šventasis,
vienas iš labiausiai pasižymėjusių pranciškonų ordino reformatorių
(observantų). Šv. Didakas gimė labai
neturtingoje šeimoje. Nors apie jo jaunystės metus žinoma yra labai mažai, tačiau
aišku, kad pirmuoju jo dvasiniu mokytoju buvo vienuolis atsiskyrėlis, gyvenęs
Šv. Mikalojaus varpinėje, gimtajame mieste. Tarpusavyje juos siejo taip pat ir
giminystės ryšiai. Šv. Didakas visur lydėdavo savo mokytoją rinkdamas aukas.
Taip pat jie kartu rinko malkas ir šakas, kurias vėliau išdalindavo
vargšams.
Yra sakoma, „Kas daug
duoda, tas daug ir gauna“. Taip ir atsitiko. Šv. Didakas išgarsėjo savo gerumu
ir žmonės pradėjo aukoti būtent jam, kad jis galėtų padalinti kitiems
vargstantiesiems. Garsas apie jo gerus darbus pasklido plačiai, žmonės
rinkdavosi prie jo nakvynės vietos ir tai jam pradėjo trukdyti gyventi
vienumoje bei maldoje. Perskaitęs apie šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimą, jis
persikėlė į Kordobą, kur pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną. Nors į
pranciškonų ordiną buvo priimtas kaip „pasaulietis vienuolis“, kurie duodavo
tik dalinius įžadus, negalėjo būti šventikais ir dirbdavo fizinį darbą, Šv. Didakas
išgarsėjo savo pamaldumu. Nors neturėjo išsilavinimo, tačiau į įvairius
sudėtingus teologinius klausimus atsakydavo labai teisingai ir išsamiai, taip
stebindamas klausiantįjį.
1441 m. jis buvo
išsiųstas į Kanarų salose nesenai įkurtą pranciškonų vienuolyną. Iš pat pradžių
gyveno Lanserote, o vėliau persikėlė į Fuertoventuros salą. Iki pat 1445 metų
buvo tik patarnautojas Mišiose. Nepaisant atliekamų pagalbinių funkcijų, Šv. Didakas
atkreipė ne tik ordino brolių, bet ir tikinčiųjų dėmesį savo pamaldumu,
asketizmu bei sąžiningu gyvenimo būdu. 1445 m. jis buvo išrinktas vienuolyno
prelatu, taip pat ir visos misijos Kanarų salose vikaru. Toks atvejis buvo
išimtis, nes niekada pasauliečiai broliai negaudavo tokių aukštų postų
ordine. 1449 m. šv. Didakas paliko
Kanarų salas ir persikėlė į Sanlukaro miesto vienuolyną. Tais pačiais metais
jis leidosi į piligriminę kelionę pėsčias į Romą, kur turėjo dalyvauti Šv.
Bernardino iš Sienos kanonizacijos procese. Romoje kanonizacijos proga
susirinko labai daug žmonių, todėl prasidėjo epidemijos. Švč. Marijos bazilika
ir vienuolynas buvo laikinai perdaryti į ligoninę, kurioje jau kelionėje
išgarsėjęs sunkių ligonių gydimu, šv. Didakas sėkmingai išgydė daug sunkių
ligonių. Grįžęs iš Italijos į Ispaniją
gyveno daugelyje vienuolynų, kol apsistojo Švč. Mergelės Marijos vienuolyne,
Alkalos mieste, kuriame pragyveno 7 paskutinius gyvenimo metus, dirbdamas mišių
patarnautoju ir sodininku.
Paskutiniais savo
gyvenimo metais šv. Didakas daug laiko praleisdavo melsdamasis. Buvo kalbama,
kad jo meilė Švč. Mergelei Marijai buvo begalinė, o sunkius ligonius išgydydavo paėmęs aliejaus
nuo Dievo Motinos altoriaus, kuriuo įtrindavo sergančiųjų kūnus. Po mirties jo kūnas buvo pašarvotas
stikliniame sarkofage miesto katedroje. Gandas apie jo negendantį kūną ir
stebuklingus pasveikimus prie jo pasklido plačiai. Po mirties prie jo
palaidojimo vietos įvyko daug stebuklų.
Yra žinoma, kad slaugydamas skirtinguose vienuolynuose ligonius, jis
nešdavo viską, ką sugebėdavo gauti arba rasdavo, vargšams. Vieną kartą paslėpęs
po abitu nešė vargšams maistą, paimtą iš vienuolyno virtuvės, tačiau turguje
sutiko vienuolyno vyriausiąjį, kuris paklausė šv. Didako, ką jis bando paslėpti
po apsiaustu. Labai išsigandęs Didakas atsakė kad neša... rožes. Vienuolyno
vyriausiasis nepatikėjo ir liepė patikrinti, ką slepia vienuolis. Ir visų
nuostabai po abitu buvo rastos nuostabios didelės rožės.
Taip pat buvo
pasakojama, kad medžioklės metu Ispanijos karalius Henrikas IV nukrito nuo
arklio ir smarkiai susižeidė ranką. Kai gydytojai negalėjo niekuo padėti,
karalius atliko piligriminę kelionę prie šv. Didako palaikų, po kurios greitai
pasveiko. Legendose pasakojama, kad
Ispanijos karaliaus Pilypo II sūnus Don Karlas buvo silpnos sveikatos, todėl
nuvyko gydytis į Alkalą. Tačiau neatsargiai besileisdamas laiptais krito ir
smarkiai susižeidė galvą. Nors jo žaizdą gydė patys geriausi gydytojai, tačiau
princo būklė vis blogėjo. Karalius nuvyko į vienuolyną, kuriame buvo saugomas
šv. Didako kūnas, ir paprašė vienuolių pagalbos. Buvo nuspręsta nugabenti šv.
Didako kūną prie
mirštančio princo. Iškilmingoje procesijoje, kurioje dalyvavo
visų vienuolių ordinai, su maldomis buvo pernešti šv. Didako palaikai, kuriuos
paguldė šalia merdėjančio princo visai nakčiai. Kitą dieną princas atsigavo, o
jo sveikata pradėjo smarkiai gerėti. Buvo kalbama, kad padedant šv. Didakui
princas stebuklingai išgijo. Ispanijos karaliaus Pilypo II pastangomis buvo
pradėtas Šv. Didakas kanonizavimo procesas. 1588 m. liepos 2 d. 25 metai po
mirties Šv. Didakas buvo kanonizuotas popiežiaus Siksto V, kuris buvo taip pat
iš pranciškonų ordino.
Šv. Didakas iš
Alkalos buvo vienintelis kanonizuotas šventasis XVI a. Jo vardu yra pavadinta
daug bažnyčių ir vienuolynų, taip pat ir San Diego miestas Kalifornijoje. Jo
palaikai saugomi Alkalos miesto katedroje, jie rodomi tikintiesiems vienintelę
dieną per metus, lapkričio 13-ąją. Liturginiame kalendoriuje minimas lapkričio
13 dieną.
Nors pastaruoju metu
pasirodė publikacijų, Vilniaus bažnyčių ir vienuolynų paveikslai tvarkybos istorijos
aspektu tebėra menkai teištirti, o molbertinės tapybos palikime vis dar apstu
spragų ir „baltųjų dėmių“. Net ir Vilniaus Bernardinų bažnyčios bei vienuolyno
yra žinomas tik apytikris, nors ir gausus, paveikslų rinkinys. Taip yra todėl,
kad 1949 m. uždarius Vilniaus Bernardinų bažnyčią, molbertinės tapybos kūrinių
rinkinys išskaidytas į tris grupes: 1954 m. 26 paveikslai bei apie 1974 m.
nežinomas skaičius paveikslų perduoti Vilniaus dailės muziejui (dabar LDM),
1949 m. 8 paveikslai – Vilniaus etnografiniam istorijos muziejui (dabar LNM),
1949 m. nežinomas skaičius paveikslų perduoti Vilniaus arkivyskupijos kurijai,
kuri dalį kūrinių paskirstė tuo metu dar veikiančioms bažnyčioms visoje
Lietuvos teritorijoje, o kita dalis iki dabar liko Vilniaus Šv. Dvasios
(Dominikonų) bažnyčios patalpose. Iki 1980 m. šioje bažnyčioje tam
nepritaikytose patalpose buvo įrengtos saugyklos, į kurias Vilniaus
arkivyskupijos kurija gabendavo įvairius meno kūrinius. Kadangi čia netinkamai
saugoti meno kūriniai labai sunyko, dalį įvairios būklės paveikslų Vilniaus
arkivyskupijos kurijos prašymu apie 1974 m. perėmė LDM fondai.
Oficialiai Šv. Didako
altorius bus atidarytas 2013 m. liepos 2 d., 18 valandą.
Projekto
organizatorių informacija
